Reiktų pradėti nuo to, kaip apskritai yra suprantama tobula antra pusė. Kiek teko šnekėtis su žmonėm, dažniausiai jie tai apibrėžia gan panašiai. Pasak jų, tobulumas, tai kai kitas žmogus tiek išvaizda, tiek charakteriu yra toks, apie kokį tik galėtum pasvajoti (taip pat dauguma jų sako, kad neieško tobulybės ir tuo pačiu turi susikūrę sąrašą, kokias savybes, išvaizdą ir t.t. turėtų jų tobula antra pusė). Tačiau, tenka girdėti gan piktų ir kritiškų nuomonių, šiuo klausimų, pradedant tuo, kad neverta ieškoti tobulybės, nes jos nėra, baigiant tuo, kad su tobulu žmogu neįdomu, nes gi jis tobulas, nėra jokių trukumų, viskas su juo turėtų būti puiku ir t.t.
Kitas variantas, kai prasideda santykiai, ir vienam iš asmenų pradeda atrodyti, kad jo antra pusė yra tobula, ir būtent tai, ko jis/ji visada norėjo.. Čia irgi bjauroka. Nes tokiu atveju savo antrai pusei neleidi padaryti nė vienos menkiausios klaidos, ir išsikeli dar didesnius reikalavimus. Pačiam yra buvę taip, jog net du žmonės pasakė man, kad aš esu tobulas. Po to viskas labai greitai baigėsi. Kodėl? Tiek dėl tų merginų lūkesčių, tiek dėl sukelto spaudimo man pačiam. Įsivaizduokit, kaip elgsitės sužinoję, kad jumis laiko tobulu? Nebe taip, kaip anksčiau, o mėginsite ir toliau palaikyti tokį įvaizdį. Ir tokie veiksmai iš anksto pasmerkti žlugimui. Ir tada žmonės praranda tikėjimą tobulumu, ir taip pat sako, kad tobulybių nebūna, jos dingsta, pabosta ir t.t.
Mano nuomone, žmonės tobulybę suvokia visiškai ne taip. Jie sako, kad jie nenori tobulybės, kad ji jiems atsibosta, su ja neįdomu, nes viskas vyksta, kaip tu nori, kaip tu įsivaizdavai, jokių pykčių, nieko.. Čia kabliukas. Tobulybė negali atsibosti. Nes tai tobulybė. Iš tobulos antros pusės tu visko gauni tiek, kiek tau ir reikia. Tu gauni dalį džiaugsmo, dalį pykčio, tave stebina būtent tiek, kiek tu nori ir t.t. Tikroji tobulybė tave tenkins taip, kad tu net negalėsi pagalvoti, jog tai yra tobulumas (argi galvosi, kad žmogus tobulas, jei su juo pykstiesi), bet tu niekada nenorėsi nieko keisti, nes būtent tiek pykčio tau ir reikia. Tobulumas negali atsibosti, jis net negali sukelti tokios minties, nes tai ir yra tobulumas. Dar sykį pasikartosiu, žmonės nesupranta, kas yra tobulumas. Jie jį įsivaizduoja kaip tam tikrą savybių ir išvaizdos rinkinį, kurį susiformuoja iš aplinkos (matė serialą, draugė pasakojo, skaitė kur nors ar pnš.). Taip pat tobulumo nepajusi per trumpą laiką. Nežinau, kiek reikia, bet tikrai reikia skaičiuoti ne mėnėsiais, reikia minimum metų ar daugiau.. :)
Asmeniškai tobulybės idealo neturiu. Net mėgindamas kitiems žmonėms apibrėžti, kas man yra tobulybė, stipriai susifailindavau. Sugebu paminėti kelias savybes, galiu sugalvoti šiek tiek daugiau, bet tuo ir pasibaigia. Todėl, kad mano tobulybės suvokimas yra toks :)
