12:15, laikas miegoti.

12:15, laikas eit miegoti, šiandien į darbą. Youtube groja šią dainą, kažkaip spaudinėjasi Repeat mygtukas, galvoj labai daug minčių. Apie viską.

Mėgstu pažiūrėti savo senus įrašus. Pažiūriu, apie ką svajojau, kas pasikeitė, kaip pasikeičiau, kas įvyko, kas neįvyko. Pasikeitė labai daug. Turbūt senai buvo tiek pasikeitę per vienerius metus. Paskutinę ribą skirčiau 2/3 kursas. Ir vėl.

Prieš metus buvau išėjęs iš darbo ir nesuvokiau, ką, kodėl ir kaip noriu daryti. Prieš pusę metų sedėjau ir mąsčiau, kaip norėčiau kur stoti ir išvažiuoti. Dabar dirbu mėgstamą darbą ir tik šiek tiek kirbena tas noras kažkur keliauti. Manau jis nedings, nesakau jam ne. Bet ne dabar.

Prieš metus nesuvokiau, kad gyvenime gali atsirasti tiek naujų žmonių. Taip pat turbūt nesuvokiau, kad taip pat puikiai galiu verstis ir be jų. Kodėl? Nes susitvarkau su savimi. Prieš metus man labai didelis įkvėpimas buvo sesės įrašas, kuriame ji teigė kad jai patinka žmonės, kurie moka būti vieni su savimi. Ir jiems dėl to gerai, nes jie laimingi ir užpildyti iš savęs. Einu į tą pusę. Gan stipriai, ir pastaruoju metu jaučiu, kad dideliais žingsniais.

Prieš metus nebuvo noro ir tikslų. Dabar atsiranda tikslai ir norai, kuriuos bandau lėtai dėliotis ir pradėti įgyvendinti.

Prieš metus nebūčiau galėjęs pagalvoti, kad galėčiau draugauti per atstumą. Dabar draugauju.

Nesakau, kad prieš metus viskas buvo blogai. Buvo labai gerų dalykų, buvo blogesnių. Kaip ir visada. Tačiau dabar geriau.

Kitaip sakant, metai gali pakeisti labai daug. Metai gali nepakeisti nieko. Pokyčiai gali būti geri, blogi, neutralūs, jų gali ir nebūti. Ko linkėčiau sau po metų?

Tokių pat gerų pokyčių. Kad ir kur jie nuvestų. Nes geri pokyčiai nuves kažkur, kur gerai. :)

Apie muziką

Kartais man patinka muzikiniai klipai. Kartais labai nepatinka. Kartais jie būna šiaip sau. Ir labai retais atvejais aš juos dievinu. Šitas vienas tokių.

Šią dainą klausau jau kelias dienas. Šiandien susirašiau su L, ir sužinojau, kad ji daro tą patį. Rekomendavo klipą. Pažiūrėjau. Jame mane sužavėjo Viskas.

Iš pat pradžių ta labai graži, jau pagyvenusi moteris. Ta elegancijos, manieros, šypsena. Labai moteriška ir gražu. Ir labai puikiai susiderina su ta taure ir jos grojimu.

Ir viskas kitas klipe. Tie suderinti visų judesiai. Aš nežinau kodėl, bet iškart kelia norą šokti.

Mane žavi tas suderinamumas. Tiek žirgų, kurie artėja vienas kito, tiek šokėjų, tiek plojančių vaikų. Tiek to, kaip į klipą įpaišyti grupės nariai. 

Aš jį žiūriu ir žiūriu. 

Bet turbūt labiausiai visgi patinka ta moteris. Ypač šiame kadre:

Ir nežinau kodėl, bet tai man tobuliausias kadras būtent klipe:

Kodėl rašau apie šį klipą? Pastaruoju metu labai pamėgau gilintis į dainų žodžius, jų reikšmę, jų klipų reikšmę. Ir šitas yra vienas iš geriausių. 

Žinoma, labai patinka ir žodžiai. Gilinausi, ieškojau, kaip jį supranta kiti žmonės. Jie jį susieja su religija. Tačiau aš suprantu kitaip. Aš nežinau kodėl, bet man labai patinka suteikti šiai dainai prasmę.

Till the love runs out. Žmonės vieni kitiems sako, kad myliu, mylėsiu. Tačiau niekada negalvoja, kas bus po to. Ir čia atrodo toks nuoširdus pripažinimas. Aš tave myliu ir dėl tavęs darysiu viską iki tol, kol tave mylėsiu. Visuomenei tai nėra priimtina. Visi galvoja, kad viskas, meilė, ir ji turi būti ir bus. Ir negalvoja kas po to. Tačiau ką daryti žmogui, jei jis myli, ir ji pasibaigia? Tiesiog nebemyli. Ir čia pasiūlomas variantas - pasakyk, kad darysiu dėl tavęs viską, kol mylėsiu. Toks visiškas nuoširdumas. Kuris beje gi nebūtinai reiškia, kad ta meilė kada nors baigsis? :)

Aš turbūt taip negalvoju. Aš galvoju kitaip, negu parašiau prieš tai. Ir galvoju kaip tie tradiciniai žmonės. Bet visada labai smagu mėginti suprasti, ką galvoja kiti. Ir suprasti, kad ei, mes visi skirtingi, ir mes visi mąstom skirtingai. Turbūt todėl taip patinka ta daina :) 

Apie Pavasarį ir labai didelį norėjimą

Retai mėgstu dalykams suteikti simbolinę prasmę. Man visad buvo keista, kad žmonės tiki simboliais, datomis, ir kaip mėgstu sakyti, kitais vėjais. Tačiau šį kartą elgiuosi kaip jie. 

Aš žiauriai laukiau šito pavasario. Ir tikiu, kad jis man bus kaip naujas vėjo gūsis. Praėjusi (ačiū Dievui) žiema buvo turbūt pati blogiausia gyvenime. Ne dėl oro, žinoma - dėl įvykių, nuotaikų, mano paties elgesio. 

Atrodo, o koks gi skirtumas, Vasario 28 ar Kovo 1 d.? Orai tokie patys, viskas taip pat. Tačiau mėginau sau susikurti tai, kad skirtumas yra didžiulis. Kad Kovo 1 d., visi Vasario 28 d. rūpesčiai liks kažkur. Ten, praeityje, kurios nereikia laikytis.
Koks buvo pagrindinis noras, kurį siejau su ateinančiu pavasariu? Norėti. Labai norėjau pradėti norėti. Ir paskutinėmis žiemos dienomis manyje ėmė rastis kažkokių minčių, kurių iki galo nesupratau, tačiau kurios buvo užuomazgos, to, ko labiausiai norėjau. Norėjimo.
Ir štai, Kovo 1 d. Pavasaris! Visą vakarą sėdžiu, ir žiūrinėju įvairias nuotraukas iš viso pasaulio, ir mintyse galvoju. Kaip norėčiau. Kaip norėčiau. Ir čia norėčiau. Ką man daryti, kad tai galėčiau.
Kitaip sakant, susikūriau sau simbolį, kuriuo tikiu, ir kuris manau, kad pildysis.

Noriu maždaug šito

Belieka padaryti vieną dalyką. Vakar turėjau diskusiją, kad dauguma žmonių labai kažko nori. Ir jie turbūt gan dažnai apie tai galvoja. Bet jie daugiau galvoja, negu daro. Maždaug santykiu 95 ant 5. 

Ir labai sunku perlipti tą ribą, kurioje pradedi daugiau daryti, negu galvoti. Nes tai dažniausiai būna visiškas perlipimas į save, nustumiant į šoną baimes, ir padeda pažinti naują save, tą, kuris esi iš tikro. Tai reikia perlipti tą ribą. Šiandien skaičiau tobulą frazę: "He who is outside his door already has the hardest part of his journey behind him". Belieka ją įgyvendinti. Ką manau, padarysiu artimiausiu metu. Nes jau pradėjau žengti per tas duris :) 

Manęs klausė, aš atsakau

Senokai rašiau. Apskritai senokai ką nors naudingo dariau. Šiandien nusprendžiau paskaitinėti blogus. Įsijungiau Hanerietės, ir eidamas per įrašus radau senoką įrašą, kuriame man buvo užduota daug klausimų. Permečiau juos akim, ir supratau, kad neturiu atsakymų. Todėl užsinorėjau juos sužinoti.

1. Tavo gyvenimo pagrindinė taisyklė.

Vienos pastovios nėra. Neturiu gyvenimo credo, iš tiesų niekada ir neturėjau. Kiekvienu periodu mąstau kitaip ir vadovaujuosi kitokiais prioritetais.

2. Ką norėtum išmokti, ko dar nemoki?

Skraidyti :)

3. Tavo charakterio bruožas, kurį labiausiai mėgsti.

Mokėjimas labai greitai perjungti savo mąstymą ir įjungti reikalingas savybes tuo metu reikalingai situacijai.

4. O kokį charakterio bruožą norėtum išsiugdyti, prisipratinti?

Norėčiau išsiugdyti netingumą :)

5. Apie ką galvoji prieš miegą?

Pastaruoju metu, kad noriu kuo greičiau užmigti. Anksčiau galvodavau, apie tai, ko noriu gyvenime. Ir galvodavau esamuoju laiku. Iš tikro padėdavo greitai užmigti. Manau, kad reikėtų grįžti.

6. Ką veiktum per savo svajonių savaitgalį?

Neturiu tokio. Bet turbūt apsibrėžčiau, kad tai turėtų būti aktyvus laisvalaikis su artimais žmonėmis.

7. Kaip manai, kas svarbiausia santykiuose, bet kokiuose?

Pasitikėjimas, kalbėjimas. Dar ir tai neblogai:

8. Kokia buvo gražiausia tavo diena šiais metais?

Negaliu išskirti.

9. Ar mėgsti būti vienumoj? Kodėl?

Anksčiau mėgdavau. Pradedant tuo, kad gyvenau vienas ir puikiai su tuo susigyvenęs buvau, tęsiant, kad nebūdavo problemos vienam eit pasivaikščiot, važinėtis dviračiu ir t.t. Tačiau studijų metais praėjo. Įpratau būti su žmonėmis, ir iš tiesų vienas nieko nebedarau. Kodėl? Turbūt norint būti vienam, reikia su savim labai gerai sutarti. Šiuo metu to mokausi iš naujo.

10. Tavo naujausia atrasta tiesa ar suvokimas.

Šiuo metu mintyse atrandu labai daug naujų tiesų. Bet jos plaukioja ir konkrečiai nesiformuoja. Tačiau pastaruoju metu gan dažnai pagalvoju apie vieną, kuri nėra naujai atrasta, bet yra neseniai prisiminta - "Visada taip nebus".

11. Kodėl tavo gyvenimas gražus? :)

Dėl žmonių kurie yra aplink.

Vau. Sugebėjau atsakyti. Užtruko nemažai laiko, bet. Pirmą kartą pažiūrėjus į klausimus, atsakymą žinojau į vieną.

Tam kartui užteks. Palieku su daina, apie kurią E sako: Like a cookies.

Apie viską

Visąlaik sakydavau, kad man gyvenime reikia pokyčių. Maždaug kas pusantrų metų, tokių didelių. Tada jaučiuos labai gerai. Nes realiai nuo 7 klasės visada įvykdavo kažkas tokio didelio, kas visiškai pakeisdavo mano gyvenimą. Ir visada sąžiningai maždaug 18 mėnėsių intervale. :) Bet užsistovėjau vietoje. Paskutinį kartą kažkas didelio ir gero nutiko prieš 2 metus. Už mėnėsio baigsiu universitetą, susirasiu darbą, keisiu gyvenamą vietą ir t.t. Atrodo didelis pokytis? Bet šį kartą atrodo, kad man jo nepakanka. Noriu kažko daugiau. Noriu apvirtimo 180 laipsnių. Noriu išvažiuoti į Niujorką, pagyventi ten porą metu, visiškai iš naujo užmegzti pažinčių ratą. Iš bėdos tiktų ir Los Andželas. :) Noriu pakeisti aplinką, žmones, viską. Ne dėl to, kad aplinka ar žmonės manęs netenkina. Tiesiog.
Noriu pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės. Kažkaip sunkiai kartais sekasi suvokti, kad kitur kitaip. Noriu pamatyti tai, kaip kitų vietų gyventojas, ne turistas.  Bet tuo pačiu nežinau, ar man tam užteks drąsos. Bet manau tai labai dažnas noras :)
Bet tuo pačiu ateina mintys, kad nu visgi gyvenimas nėra amžinas. Kad jei to nepadarysiu, taip ir nugyvensiu. Neįdomiai. Kad nereikia bijoti. Kad kiek gyvenime lipau iš komforto zonos, tiek viskas pavyko puikiai ir davė tik naudą.
Per pastaruosius metus praradau nemažai idealizmo, ir įgavau kritiškumo. Labai liūdna dėl to, ir labai reikia stengtis tai pakeisti. Apskritai pasikeičiau ne į gerą. Iš ankstesnio komunikabilaus, linksmo, dažnai kompanijos centro žmogaus, tapau labiau uždaras, rimtesnis, mėgstantis labiau klausyti negu kalbėti. Bet aš to nenoriu. Aš noriu grįžti ir būti tas linksmas ir fainas.
Galbūt todėl ir noriu kitos aplinkos ir kito gyvenimo. Nes jaučiu, kad dabar save susivaržiau su aplinka, ir kitoje aplinkoje atsigaučiau, ir būčiau toks, koks tikrai esu, ir koks patinku sau. Tiesa, įgijau ir daug gerų savybių. Bet jas nusveria tai, kad praradau požiūrį į viską žiūrėti pozityviai. :) tai dėl to ir atrodo viskas ne taip gerai.
Gal tiesiog trūksta tikslo? Pamenu antro kurso pradžioj išsikėliau sau daug tikslų. Ir tokių, kad net nelabai galvojau, kad juos įgyvendinsiu. Db tiksliai visų neprisimenu, bet man rodos viską įgyvendinau.
Reikia tikėtis, kad tokie apmąstymai veda prie didelių tikslų. Vienas dalykas nepasikeite - mąstau baisiai daug apie viską. Kartais gerai, kartais ne.
Ką noriu pasakyti šiuo įrašu? Nežinau. :) bet atrodo, kad reikia mintis sudėlioti raštu.
Atrodo, kad padėjo :)
Nes nemanau, kad gyvenimas toks blogas, kokį čia išreiškiau ir tikrai man nėra taip blogai. Gyvenimas geras. Ir gražus. :)
Vienu žodžiu. Reikia daug pamąstymo. Tik šį kartą gerąja prasme :)

Mano mintys apie Valentino dieną

Prieš keletą dienų praūžė didžiulė šventė jaunimo tarpe. Taip, turbūt supratote, kalbu apie Valentino dieną. Atvirai sakant, visiškai nesuprantu tos dienos sureikšminimo. Iškart apsiginsiu, nuo jums gal kylančios minties, kad sėdi vienas per tą dieną, todėl ir nemėgsti. Ne, antrus metus per ją turiu antrą pusę, ir realiai tai mano požiūrio į Valentino dieną nepakeitė. Vis dar jos nesuprantu. Ok, tai reikia nuo kažko pradėti. Išskirsiu kelis dalykus, kurie susiję su šia diena man pasirodė aktualiausi.

Ok, pirmiausia - sukomercinimas. Nepamenu, kad prekybos centrai (išskirtinai Maxima), likus trims savaitėms sudėtų atskirą skyrių Valentino dienos prekėms (gera atmintimi pasigirti negaliu, tai jeigų ką, pataisykit). Šiemet tai įvyko. Prekybininkus labai lengva suprasti, jiems reikia tokių dienų, nes stipriai išauga pardavimas, ir dėl to yra kuriama apskritai masinė psichozė. Bet gaila, kad žmonės tam pasiduoda. Prie viso to prisideda ir kitų parduotuvių išskirtiniai pasiūlymai Valentino dienos proga, arba apskritai, pasipiršimas per Valentino dieną prie stendo, kuris atsirado per Akropolio konkursą (galima ginčytis, bet man čia panašaus lygio, kaip pasipiršimas nusileidusiame Wizzair lėktuve, 50km už Paryžiaus, kad po to galėtų anūkams pasakoti, kaip romantiškai senelis pasipiršo močiutei Paryžiuje :))

Labai juokinga pasirodė Facebooke pamatytos kelios nuotraukos, kuriose merginoms slapti gerbėjai padovanojo po ne vieną rožę, plius visokių saldainių ir t.t. Na, džiugu, kad merginoms tokie dalykai pakėlė nuotaiką. Tik man tie gerbėjai tokie juokingi pasirodė. Galima sakyti, kad aš labai netikiu altruistiška tokia meile, bet nu tipo, nusiunti panai gėlių, visokių ten fainų dalykų, ir net nepasakai, kad tai nuo tavęs, ir po to vėl sau gyveni galvodamas, o gal ji suprato, o gal ji man dabar parašys ir t.t.? O gal ji nesuprato, pagalvojo, kad tai nuo kito vaikino, parašė jam, jis pamąstė, kad gal čia gerai gavosi, ir apsimetė, ir db vaikšto su ja į pasimatymus? :)) Aišku perdedu, bet man tiesiog juokinga. Tokiu atveju būtų paprasčiau būti vyru, nueiti pas ją su tom gėlėm ir pasveikinti. :) Ok, kai kuriais atvejai tai tikrai neturėtų būti lengva, ypač kai žmonės nėra įsitikinę, kad kitas žmogus kažką jaučiu. Bet bent jau žinosi, ir vat, gali būti taip, kad ta pati Valentino diena taps puikiu prisiminu ir draugystės pradžia :)

Apskritai, didžiąja dalimi Valentino diena yra svarbi moterims, ne vyrams. Tai moterims kelia paniką, kad jos yra vienos, ir o dieve, bus vienos per Valentino dieną. Kaip jos tai išgyvens? O tai kaip mielosios moterys tai išgyvena likusias 364 dienas? Labai mane prajuokina internete populiari frazė: "Nesijaudink, kad per Valentino dieną esi vienišas ir tavęs niekas nemyli. Tavęs niekas nemyli ir likusias 364 dienas per metus". Iš moterų kyla didžioji dalis depresijų ir negatyvių minčių prieš Valentino dieną, taip pat tų pačių blogų įrašų, internetinių pokštų, realiai ne viename seriale paminėta situacija, kaip prieš Valentino dieną moteris depresuoja. Visa tai dalinai paskatina ir merginos, kurios masiškai kelia nuotraukas į Facebooką su savo mylimųjų staigmenomis. Iš vienos pusės tai atrodo faina ir miela, jos tiesiog nori pasidžiaugti savo laime su kitais. Iš kitos, tai primena kažkokias varžybas. Nesu girdėjęs tokios situacijos, bet atrodo, kad nenustebčiau, jei kokiam vaikinui būtų sudėtingoka finansinė situacija tuo metu, ir jisai padovanotų iš savo paskutinių lėšų tarkim rožę kokią vieną merginai, ir mergina dėl to susiparintų, kad negali net pasauliui parodyti nieko, ir neprisirinkti daugiau Like. Žinoma, vėl perdedu, bet, kartais taip gali pasirodyti :) Žinoma, tai tikrai taikau ne visoms merginoms, ir žinoma pripažįstu, kad yra ir tokių vaikinų.

Dar vienas aspektas tai būtų tas, kad Valentino diena kai kuriems vyrams yra maždaug: "Ai, nupirksiu gėlių, atsikabins ir po to galėsiu vėl nekreipti dėmėsio". Labai nemėgstu to, kad gėlės yra perkamos tik tada, kai reikia, ir net nenorima daryti kažkokių staigmenų, bei stengtis. O tokios šventės tam yra puiki proga.

Taigi realiai didžiausias Valentino dienos minusas yra tas, kad nemažai daliai žmonių tai yra labai niūri diena. Ok, galim sakyti, kad jie patys kalti, bet reikėtų pabrėžti, kad visgi žmonės linkę pasiduoti aplinkai, žiniasklaidai, ir t.t., ir net tokie, kuriems atrodo, kad nesvarbu, gali tą dieną nesijausti itin gerai.

Tačiau, reikia pripažinti,kad ši diena turi ir pliusų. Eidamas pro gėlių turgelį mačiau, kiek daug vyrų eina pirkti gėlių savo antrosioms pusėms. Kažkaip pajutau tą atmosferą, kad va, o gal ir gerai, kad yra ta diena. Galbūt, jei šios dienos nebūtų, kai kurios moterys gėlių gautų tik per gimtadienius, ar panašiai. Taip pat pagalvojau, kad tuo pačiu tai diena, kai visgi nemaža dalis žmonių stipriai džiaugiasi, ir yra tiesiog laimingi, ir gali paminėti savo buvimą kartu.

Todėl apskritai sakant, pakeisčiau požiūrį į Valentino dieną tokiu atveju, jei ji taptu kažkuo tokiu - paprasta, dviejų žmonių buvimo kartu diena, tačiau tuo pačiu visi vieniši žmonės tą nesijaustų blogai. Ir ypač tada pakeisčiau, jei verslininkai nebedarytų sau iš to pinigų. Kai pagalvoji - idealiame pasaulyje, gal ir įmanoma :D

P.s. Negalvokit, kad aš toks blogas, ir visa tai aiškinau savo antrai pusei bei iš principo atsisakiau susitikti Vasario 14-ąją. Buvau vienas iš tų žmonių, kurie ėjo į gėlių turgelį ieškoti gražių rožių. Tačiau taip pat nepamirštu to daryti ir be progų. Kitaip abejoju, ar turėčiau teisę visą tai dabar rašyti :))

Tam kartui tiek :)

Well tell her that i miss our little talks

Antras kartas turbūt, kai mane sužavi dainos žodžiai. Spėju - ne paskutinis.
Ketvirtas kursas studijų metais yra išskirtinis. Kaip ir pirmas. Ketvirto kurso metu kyla labai daug klausimų. Turbūt per daug. Niekad neteko matyt savo kursiokų tokių užsiparinusių. Ir savęs. Kokie kyla klausimai?
Ką veiksiu po studijų? Kur gyvensiu? Su kuo bendrausiu? Kaip viskas apskritai pasisuks?
Įsivaizduoju, kad viskas pasisuks visiškai kitaip, nei planuoju. Yra labai geras, trumpas posakis:
Everyone has a plan 'till they get punched in the mouth.
Kitaip sakant. welcome to real life. Ir nors gyvenime visko pasitaiko, šiuo metu esu arčiausiai šito. Arčiausiai savo gyvenimo, kuris pasisuks neaišku kaip. Neslėpsiu, baugu. Bet tuo pačiu baisiai įdomu. Ir esu didžiausioj nežinioj. Tikrai nežinau, ką veiksiu kitais metais, tuo pačiu metu. Tačiau, tuo pačiu tai tikrai įdomu. Gal ir gerai, kad nekuriu savo plano. Nes manau, kad gyvenimas viską sudėliotų kitaip.

Taip sakant, mielasis Sonipalmai, welcome to real life.