Apie Pavasarį ir labai didelį norėjimą

Retai mėgstu dalykams suteikti simbolinę prasmę. Man visad buvo keista, kad žmonės tiki simboliais, datomis, ir kaip mėgstu sakyti, kitais vėjais. Tačiau šį kartą elgiuosi kaip jie. 

Aš žiauriai laukiau šito pavasario. Ir tikiu, kad jis man bus kaip naujas vėjo gūsis. Praėjusi (ačiū Dievui) žiema buvo turbūt pati blogiausia gyvenime. Ne dėl oro, žinoma - dėl įvykių, nuotaikų, mano paties elgesio. 

Atrodo, o koks gi skirtumas, Vasario 28 ar Kovo 1 d.? Orai tokie patys, viskas taip pat. Tačiau mėginau sau susikurti tai, kad skirtumas yra didžiulis. Kad Kovo 1 d., visi Vasario 28 d. rūpesčiai liks kažkur. Ten, praeityje, kurios nereikia laikytis.
Koks buvo pagrindinis noras, kurį siejau su ateinančiu pavasariu? Norėti. Labai norėjau pradėti norėti. Ir paskutinėmis žiemos dienomis manyje ėmė rastis kažkokių minčių, kurių iki galo nesupratau, tačiau kurios buvo užuomazgos, to, ko labiausiai norėjau. Norėjimo.
Ir štai, Kovo 1 d. Pavasaris! Visą vakarą sėdžiu, ir žiūrinėju įvairias nuotraukas iš viso pasaulio, ir mintyse galvoju. Kaip norėčiau. Kaip norėčiau. Ir čia norėčiau. Ką man daryti, kad tai galėčiau.
Kitaip sakant, susikūriau sau simbolį, kuriuo tikiu, ir kuris manau, kad pildysis.

Noriu maždaug šito

Belieka padaryti vieną dalyką. Vakar turėjau diskusiją, kad dauguma žmonių labai kažko nori. Ir jie turbūt gan dažnai apie tai galvoja. Bet jie daugiau galvoja, negu daro. Maždaug santykiu 95 ant 5. 

Ir labai sunku perlipti tą ribą, kurioje pradedi daugiau daryti, negu galvoti. Nes tai dažniausiai būna visiškas perlipimas į save, nustumiant į šoną baimes, ir padeda pažinti naują save, tą, kuris esi iš tikro. Tai reikia perlipti tą ribą. Šiandien skaičiau tobulą frazę: "He who is outside his door already has the hardest part of his journey behind him". Belieka ją įgyvendinti. Ką manau, padarysiu artimiausiu metu. Nes jau pradėjau žengti per tas duris :)