Apie muziką

Kartais man patinka muzikiniai klipai. Kartais labai nepatinka. Kartais jie būna šiaip sau. Ir labai retais atvejais aš juos dievinu. Šitas vienas tokių.

Šią dainą klausau jau kelias dienas. Šiandien susirašiau su L, ir sužinojau, kad ji daro tą patį. Rekomendavo klipą. Pažiūrėjau. Jame mane sužavėjo Viskas.

Iš pat pradžių ta labai graži, jau pagyvenusi moteris. Ta elegancijos, manieros, šypsena. Labai moteriška ir gražu. Ir labai puikiai susiderina su ta taure ir jos grojimu.

Ir viskas kitas klipe. Tie suderinti visų judesiai. Aš nežinau kodėl, bet iškart kelia norą šokti.

Mane žavi tas suderinamumas. Tiek žirgų, kurie artėja vienas kito, tiek šokėjų, tiek plojančių vaikų. Tiek to, kaip į klipą įpaišyti grupės nariai. 

Aš jį žiūriu ir žiūriu. 

Bet turbūt labiausiai visgi patinka ta moteris. Ypač šiame kadre:

Ir nežinau kodėl, bet tai man tobuliausias kadras būtent klipe:

Kodėl rašau apie šį klipą? Pastaruoju metu labai pamėgau gilintis į dainų žodžius, jų reikšmę, jų klipų reikšmę. Ir šitas yra vienas iš geriausių. 

Žinoma, labai patinka ir žodžiai. Gilinausi, ieškojau, kaip jį supranta kiti žmonės. Jie jį susieja su religija. Tačiau aš suprantu kitaip. Aš nežinau kodėl, bet man labai patinka suteikti šiai dainai prasmę.

Till the love runs out. Žmonės vieni kitiems sako, kad myliu, mylėsiu. Tačiau niekada negalvoja, kas bus po to. Ir čia atrodo toks nuoširdus pripažinimas. Aš tave myliu ir dėl tavęs darysiu viską iki tol, kol tave mylėsiu. Visuomenei tai nėra priimtina. Visi galvoja, kad viskas, meilė, ir ji turi būti ir bus. Ir negalvoja kas po to. Tačiau ką daryti žmogui, jei jis myli, ir ji pasibaigia? Tiesiog nebemyli. Ir čia pasiūlomas variantas - pasakyk, kad darysiu dėl tavęs viską, kol mylėsiu. Toks visiškas nuoširdumas. Kuris beje gi nebūtinai reiškia, kad ta meilė kada nors baigsis? :)

Aš turbūt taip negalvoju. Aš galvoju kitaip, negu parašiau prieš tai. Ir galvoju kaip tie tradiciniai žmonės. Bet visada labai smagu mėginti suprasti, ką galvoja kiti. Ir suprasti, kad ei, mes visi skirtingi, ir mes visi mąstom skirtingai. Turbūt todėl taip patinka ta daina :) 

Apie Pavasarį ir labai didelį norėjimą

Retai mėgstu dalykams suteikti simbolinę prasmę. Man visad buvo keista, kad žmonės tiki simboliais, datomis, ir kaip mėgstu sakyti, kitais vėjais. Tačiau šį kartą elgiuosi kaip jie. 

Aš žiauriai laukiau šito pavasario. Ir tikiu, kad jis man bus kaip naujas vėjo gūsis. Praėjusi (ačiū Dievui) žiema buvo turbūt pati blogiausia gyvenime. Ne dėl oro, žinoma - dėl įvykių, nuotaikų, mano paties elgesio. 

Atrodo, o koks gi skirtumas, Vasario 28 ar Kovo 1 d.? Orai tokie patys, viskas taip pat. Tačiau mėginau sau susikurti tai, kad skirtumas yra didžiulis. Kad Kovo 1 d., visi Vasario 28 d. rūpesčiai liks kažkur. Ten, praeityje, kurios nereikia laikytis.
Koks buvo pagrindinis noras, kurį siejau su ateinančiu pavasariu? Norėti. Labai norėjau pradėti norėti. Ir paskutinėmis žiemos dienomis manyje ėmė rastis kažkokių minčių, kurių iki galo nesupratau, tačiau kurios buvo užuomazgos, to, ko labiausiai norėjau. Norėjimo.
Ir štai, Kovo 1 d. Pavasaris! Visą vakarą sėdžiu, ir žiūrinėju įvairias nuotraukas iš viso pasaulio, ir mintyse galvoju. Kaip norėčiau. Kaip norėčiau. Ir čia norėčiau. Ką man daryti, kad tai galėčiau.
Kitaip sakant, susikūriau sau simbolį, kuriuo tikiu, ir kuris manau, kad pildysis.

Noriu maždaug šito

Belieka padaryti vieną dalyką. Vakar turėjau diskusiją, kad dauguma žmonių labai kažko nori. Ir jie turbūt gan dažnai apie tai galvoja. Bet jie daugiau galvoja, negu daro. Maždaug santykiu 95 ant 5. 

Ir labai sunku perlipti tą ribą, kurioje pradedi daugiau daryti, negu galvoti. Nes tai dažniausiai būna visiškas perlipimas į save, nustumiant į šoną baimes, ir padeda pažinti naują save, tą, kuris esi iš tikro. Tai reikia perlipti tą ribą. Šiandien skaičiau tobulą frazę: "He who is outside his door already has the hardest part of his journey behind him". Belieka ją įgyvendinti. Ką manau, padarysiu artimiausiu metu. Nes jau pradėjau žengti per tas duris :)