Well tell her that i miss our little talks

Antras kartas turbūt, kai mane sužavi dainos žodžiai. Spėju - ne paskutinis.
Ketvirtas kursas studijų metais yra išskirtinis. Kaip ir pirmas. Ketvirto kurso metu kyla labai daug klausimų. Turbūt per daug. Niekad neteko matyt savo kursiokų tokių užsiparinusių. Ir savęs. Kokie kyla klausimai?
Ką veiksiu po studijų? Kur gyvensiu? Su kuo bendrausiu? Kaip viskas apskritai pasisuks?
Įsivaizduoju, kad viskas pasisuks visiškai kitaip, nei planuoju. Yra labai geras, trumpas posakis:
Everyone has a plan 'till they get punched in the mouth.
Kitaip sakant. welcome to real life. Ir nors gyvenime visko pasitaiko, šiuo metu esu arčiausiai šito. Arčiausiai savo gyvenimo, kuris pasisuks neaišku kaip. Neslėpsiu, baugu. Bet tuo pačiu baisiai įdomu. Ir esu didžiausioj nežinioj. Tikrai nežinau, ką veiksiu kitais metais, tuo pačiu metu. Tačiau, tuo pačiu tai tikrai įdomu. Gal ir gerai, kad nekuriu savo plano. Nes manau, kad gyvenimas viską sudėliotų kitaip.

Taip sakant, mielasis Sonipalmai, welcome to real life.

Ką aš veikiu

Man visad labai patiko įrašai, kuriuose žmonės deda foto. Nežinau kodėl, gal viena iš priežaščių ta, kad nemėgstu daug nuotraukų Facebooke, ir smagiau kažkaip žiūrisi bloguos. Ta proga nusprendžiau ir pats pamodeliuoti, iš paskutinių poros savaičių. Pasirinkimo neturėjau daug, nes labai mėgstu žmones fotkinti, bet kad jau taip gavosi.. :)

Kadangi mėgstu ką veikti, parodyta pastarosios savaitės veikla.. Visų pirma Trakai, kuriuose būnu gan retai, turbūt todėl man ten ir patinka. Taip pat bokštas, į kurį nesugebėjau įlipti, ir ežeras, kuriame panikavau plaukdamas valtimi. Naktinis pasivažinėjimas į vietą, į kurią neįleido, bei pasisedėjimas naktiniam Vilniuj, ant Nėries kranto. Ir žinoma, susitikimas su sese parukyt kaljano, ir atsigert alaus, peraugęs į naktinę kritinę masę dviračiais.. Mhm. Gal ir nebloga savaitė :))

Apie klaidas

Eidamas namo šiandien vieną dainą įsijungiau (tiksliau ji pati įsijungė), ir susimąsčiau. Apie klaidas. Jei ką, daina tai Depeche Mode "Wrong". Aišku sunkoka perteikti mintis taip, kaip jos buvo pirminiam variante, bet pamėginsiu. Nes įdomu.

Visiems būna, kad padarom klaidų. Kai kurias klaidas greit suprantame, ir ištaisome. Kai kurias greit suprantame, ir nebetaisome. Kai kurias suprantam, kai jau nebegalim taisyt, ir būna per vėlu. O kai kurių matyt nesuprantam, ir nenorim suprast. Kiek daug pasirinkimų.. Taip pat yra klaidos, kurias kaip sakoma norėtusi pakartoti.. Tik na.. Aš nežinau, ar tai klaida tada. Racionaliai taip. Žinai, kad to nereikėjo daryti, nes tas, tas, tas.. Bet jei nesigaili ir nori pakartoti.. Čia ne klaida. Čia tiesiog savotiškas poelgis.

Ilgoka įžanga.. Apie ką masčiau aš? Kas geriau.. Suvokti, kad tu padarei klaidą, kai jau buvo per vėlu ją ištaisyti, ar kažką pakeisti, ar nesuvokti, kad tu padarei tą klaidą.. Klausimas atrodo kaip ir aiškus. Bet pamąsčiau vistiek įsigilinti.

Ką tu gauni, kai sužinai, kad padarei klaidą, kai jau per vėlu ką nors keisti. Tarkim mano atveju (bet taip nėra), suprasčiau, kad viskas, aš įstojau ne ten, kur norėjau, aš čia nebeturiu perspektyvų, ir viskas, žlugimas šiuo klausimu (paėmiau švelnų atvejį gan). Jei aš tai suprantu, kokia man nauda iš to, ir kokie minusai? Visų pirma, matyt minusas, kad aš turiu pripažinti savo klaidą. Kad aš pats kaltas, kad aš čia stojau, ir viskas priklausė tik nuo manęs. Imant stipresnius atvejus, tarkim skyrybos santuokoje, ar išmetimas iš darbo, toks prisipažinimas sau žmones gali sugniuždyti. Nes kaltinant kitus, bet ne save, lengviau. Tiesiog, toks pripažinimas sau sugniuždo. Tiesą sakant, pats esu visgi už tai, kad turi suprasti, kad padarei klaidą, ir prisiimti kaltę. Todėl sunkoka sugalvoti daugiau minusų. O kokie pliusai? Tobulėjimas. Situacijos realus suvokimas. Visad lengviau kaltinti kitus dėl visko, ir tiesą sakant, daug kas taip daro. Kalta valdžia, darbdavys, mama, žmona, vyras, kasininkė parduotuvėj, bet ne aš. Bet tie žmonės, kurie tai daro.. Mhm. Pašnekėkim apie tai, kokius jie mato pliusus tokiam elgesy.
Visų pirma, jie visad dėl visko yra teisūs (jų pačių nuomone). Koks iš to pliusas? Kyla pasitikėjimas savimi, tu supranti, kad tu viską žinai geriau, ir klysta tik kiti. Taip pat, kritinėm situacijom jie gali būti ramesni vien dėl to, kad jie supranta, kad viską blogai padarė ne jie. Iš esmės tai mažiau jaudinimosi dėl savęs. Taip sakant saviapgaulė. Bet man ji panaši į tą, kai sedėdamas prie -40 lauke, tu kartoji, kad tau šilta, ir viskas yra puiku. Kitaip sakant neveda į gerą.

Atrodo, kad pirmas variantas žymiai geresnis, ar ne? Suprasti, kad tu kažką padarei blogai ir tai taisyti? Tik liūdna, kad labai daug žmonių daro atvirkščiai. Kodėl? Klauskit jų. Tik man rodos jie neatsakys, nes to nesupras :))

Apmąstymų metas

Man labai patinka traukiniai. Nežinau kodėl. Jais važinėju turbūt.. Nuo 8 klasės. Žinoma, ne itin reguliariai, ne itin dažnai. Nuo 8 iki 11 klasės maršrutas mano iš viso užtrukdavo tik vieną valandą. Šiuo metu šiek tiek ilgiau, beveik 5. Pats tas pamąstymui apie gyvenimą, arba pamąstymui, kaip nekenti šalia sėdinčio kaimyno, nes jis smirda, geria, arba nemėgsti vaikų, nes jie šaukia ir klykia, arba nemėgsti šiaip ko nors, kas atsisėdo šalia ir sugadino tokią gera kelionę. Santykis sakyčiau 50 ant 50 :] Taip pat patinka, nes retkarčiais yra proga susipažinti su įdomiais žmonėm. Jei yra nuotaika kalbėti. Pamenu, kaip išlošiau kažkada alaus iš vienos panos kelionėj, bet taip ir neparašiau.. Ją matyt db graužia sąžinė, kad kažkam skolinga tokį dalyką.. :]

Bet labiausiai patinka apmąstymų traukiniai. Tam tereik visai nedaug – minimalaus kiekio žmonių, ir savotiškos nuotaikos. Ir kad nieks šalia nesedėtų. Db sėdžiu užsiokupavęs atskirą kupė, todėl man visai gerai.

Su kuo man asocijuojasi traukiniai? Su kelione namo. Iš tiesų ten grįžtu tik dėl kelių žmonių. Daugiau ten nieko nepamečiau. Bet tie keli yra pakankama ir labai rimta priežastis. Taip pat vienas iš labiausiai mėgiamų jausmų, tai grįžimas į Klaipėda ir išlipimas stoty. Baisiai geras jausmas eiti, ir kvėpti uostamiesčio orą (iš tiesų tai būna traukinių kvapas, nes visgi stotis, bet tarkim). Tiesą sakant, šiuo metu nesugalvoju, su kuo dar. Mėgstu važiuot vienas, tai tikrai ne su kompanija. Ir tikrai ne su vaizdas pro langą.. Gražu, bet įprasta. Tiesą sakant, nesugalvoju db su kuo :]

O daug kam asocijuojas su stotim – išsiskyrimo ar susitikimo  vieta. Net nežinau, kieno dažniau? Matyt vienodai. Ir liūdesio, ir džiaugsmo vieta. Asmeniškai? Matyt džiaugsmo. Nes neteko iškeliaut kažkur ilgam, atsisveikinant, ir žinant, kad baisiai ilgai nematysiu sau svarbaus žmogaus. Teko tik atkeliauti pas kažką, su kuo malonu susitikti :]

Ką noriu pasakyti šiuo įrašu? Nieko. Nebent, kad man apmąstymų metas.. O kai toks galėčiau rašyt, rašyt.. :]

Nesugalvojau pavadinimo

Susidūriau su gan įdomia situacija. Neseniai nuėjau dalyvauti į vienus mokymus.. Viskas kaip ir ok, praėjom pirmą etapą, pakliuvom į antrą.. Esu išrinktas komandos vadovu, gauta užduotis, apie kurios įgyvendinimą suprantu tikrai puikiai, ir žinau, kad galėčiau gan lengvai suvadovauti tam, nes turiu reikiamų žinių ir praktikos. Komanda taip pat motyvuota, viskas perfect vienu žodžiu.
 Dabar truputį nukrypimas : mėgstu serialą "How i met your mother". Nuoširdžiai visus aštuonis sezonus pražiūrėjau. Ir vienoj serijoj palietė įdomią temą, apie kurią nebuvau pagalvojęs. Kad visada yra žodelis "Bet". Tarkim, jums pristatinėja kokį žmogų, koks jis fainas, nerealus, tobulybė.. Ir tada geriau paklausti: ...bet? Ok, nukrypimas baigėsi, grįžtu prie temos.
Bet. Visiškai netikiu renginio idėja. Visiškai neturiu motyvacijos. Totaliai kritiškai žiūriu į organizatorius ir šių mokymų "prizą", ir į jų taikymus metodus.
Ne tiek mažai ir bet, ane? Kas keisčiausia, kad esu vienas iš didžiosios dalies mažumos manyčiau, kuriuos rengėjai ne motyvavo, o demotyvavo. Įdomi situacija. Labai ilgai galvojau, ką daryti, ar toliau dirbti, ir galvoti, kad aš galbūt klystu, ir viskas čia bus ok, faina, ir tobula, ar tiesiog mesti viską. Nusprendžiau, kad nereikia būti savanaudžiu, komandos valdymą perduoti kažkam kitam, ir padėti tiek, kiek reikės komandai, žinant, kad pačiam šį kartą naudos iš to nebus jokios. Nes nuvilti žmones negražu :)
O db prie esmės. Ne pirmą kartą tokia situacija, kad man kažkas nepatinka, ir nemotyvuoja, kai kitiems viskas ok. Klausimas, kodėl? Turiu dvi versijas. Viena iškelsiu šiandien, kitą aprašysiu kitą kartą, nes čia jau gausis romanas. Ok, prie savybės. Turiu labai stiprų kritinį mastymą. Labai atsirenku kuo tikėti, kuo ne, ir niekuo netikiu vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, būna žmonių, kurie pažiūrėję pora dokumentinių filmų, įsikala tai į galvą, ir visiems viską aiškina, kad yra būtent taip (kažkada dėstytoja pasakė, kad lietuvių bruožas, perskaityti vieną knygą, ir ja tikėti, ir viską taip daryti). Jog aiškinčiau taip užtikrintai kaip jie, turėčiau peržiūrėt gal 20 dokumentinių filmų, apgalvoti, susidaryti savo nuomonę, paremta truputį iš kiekvieno, ir tada galėčiau. Tas pats ir su žiniasklaidos rašliavom, knygom, ir t.t. Mane sunku įtikinti tikėti kažkieno tiesa, jei taip galim dramatiškai išsireikšti.
Atrodo labai gera savybė. Ar tikrai? Pagalvokim, jei jos neturėčiau. Būčiau fainas visuose darbuose, nematyčiau, kad čia kažkas gali neišeiti, negalvočiau, kad beprasmiškai eikvoju laiką, mane būtų itin lengva užmotyvuoti darbam, ir tikėti, kad ou jėėė, geras, aš dalyvauju mokymuose, kaip fainaaaaa, gal gausiu darbą, reik į fb papostinti!!! Perdedu, bet esmė tokia. Kartais be tokio požiūrio šiek tiek lengviau gyventi. O gal klystu?
P.s. Nemaišykit kritiškumo su pesimizmu. Aš užkietėjęs optimistas.

Apie pripratimą

Kažkaip šian susimąsčiau, kad jau gerą mėnėsį nebesiklausau muzikos per ausines, ir tik retkarčiais per kompą. Ta prasme nebėr problemos būti be muzikos. Situacija tokia susiklostė todėl, kad senas telefonas sugedo, o naujo kolkas nenusipirkau. Ir jau toks sėdžiu, prisimąstęs filosofinių dalykų, kad prie kiekvieno dalyko yra tiktai įprantama, kad laisvai galim ir be jo gyventi, ir viskas tik galvoj ir t.t. Nu taip protingai užsimąsčiau.

Ir tada nusprendžiau užsidėti ausines ir pasiklausyti muzikos.

 Mhm.. Visos mintys, kad pripratimas tiks iliuzija, galvoj ir t.t. dingo. Pirma daina pasileidau (pas mane ausinės tikrai neblogos, plius kompe garsą normaliai susitvarkiau), ir sėdžiu jau visas išsišiepęs, ir susimąstęs, kaip man kuo greičiau reikia telefono, kad galėčiau visur jos klausyti. Kažkaip lengvai pasidaviau..

P.s. Kodėl taip būna? Šiuo metu turėčiau rašyti ne blogą, o esė. Niekada matyt nesuprasiu.

:))

Šiandien baigėsi veikla, kuriai atidaviau visus metus. Ir ne šiaip sau, o nuoširdžiai, ir tikrai skyriau visą laiką. Jausmas įdomus. Iš tikro džiaugiuosi, kad tai baigėsi, turėsiu progų save realizuoti kitur. Aišku šiek tiek liūdna, bet.. Natūralu :) Neveltui sakoma, kad vienos veiklos pabaiga yra vartai į visokias kitokias veiklas. :))

Beje, jums būna, kad kai rūkote kaljaną vienas, išeina išpūsti nerelialius dūmus. Kai rūkau su kuom nors, geriausiu atveju išeina rutuliukas, bet kai vienas.. Ką tik išpūčiau Eifelio bokštą :))

Apie viską, apie nieką

Neseniai Hanerietė rašė, kad jai jau pavasaris. Oficialiai. Teko su ja šnekėti po to, nepatiko jai toks pavasaris. Dar pats švelniai pasišaipiau, kaip tau pavasaris, su 25cm sniego. Ir daugumai žmonių nepatinka toks pavasaris. O man patinka. Jau senokai. Net su malonumu stebėjau, kaip auga sniego kalnai, nes snigo tikrai gražiai. :)) Kodėl man pavasaris? Nesvarbu, kad pilna sniego, bet man užtenka to, kad vėlai temsta, ir retkarčiais išlenda visai maloni saulė. Šiandien mačiau, kaip šeima (mama, tėvas, du vaikai) statė du senius besmegenius, ir uždėjo jiems lb gražias šypsenas. Galėtų visi žmonės dabar taip atrodyti. Ne proto atžvilgiu, savaime aišku, bet su šypsenom. :) Db sėdžiu, rūkau kaljaną, ir galvoju, kaip man db faina. Šiaip. Tiesiog.
Taip pat pavasaris, nes pradėjau pirkti vasarinius rūbus. Būčiau pana, prisifotkinčiau, ir parodyčiau, koks aš gražus, bet kažkaip nedera. Laikausi stereotipų tam tikrų :D

Kaip žinia, dauguma idėjų gimsta netikėtai. Aš visad primąstau, apie ką reikia parašyti blogą, kai pusiau sapnuoju, pusiau galvoju. Tik aišku, kad tokių dalykų niekad nepamenu. Neseniai pagalvojau apie vieną dalyką, ir net sugebėjau jį užsirašyti. "Laimės infliacija". Paimsiu pavyzdį iš kažkada skaitytų žodžių, tiksliai nepamenu, bet esmė tokia: "Seniau, žmonės būdavo laimingi, gaudami naują porą batų iš užsienio. Jiems to užtekdavo minimum mėnėsiui, ir tai jiems visą laiką teikdavo džiaugsmą. Tuo tarpu dabar panašų džiaugsmą suteikia nauja mašina, ar namas". Esmė tokia :) Iš asmeninių patyrimų negaliu lyginti to, nebent prisiminus vaikystę, kai žurnalas "Naminukas" man būdavo džiaugsmas keturiom dienom. Didžiulis. Dabar, nusipirkęs tarkim rūbų, tą džiaugsmą jaučiu dvi valandas. Planuoju pirkti Galaxy S III, tačiau irgi susimąstau, įdomu, kiek aš juo pasidžiaugsiu. Gal savaitę? :) Žinoma, nešneku apie tokius dalykus, jog turim būti laimingi, nes turim stogą virš galvos, ir maisto šaldytuve, nes to neturi milijardai. Pats esu iš žmonių, kurie sutinka su ta fraze, kad danties skausmas man yra žymiai reiškimingesnis dalykas, nei kažkiek tai žmonių mirtys Afrikoje. Bet mažais dalykais galim pasidžiaugti ir dažniau. :) Čia turbūt apskritai visuomenės bėda. Kaip kad tenka internete perskaityti, kaip šiuolaikinis jaunimas (paaugliai), būna nelaiminga, kad gavo ketvirtą, o ne penktą Iphone, ir nekenčia viso gyvenimo. Reiškia situacija šiuo klausimu tik blogėja. :))

Dabar dalyvauju labai įdomiuose mokymuose. Oficialiai verslumo, bet šneka ir apie motyvacijas, ir t.t. Įsiminė diskusija, kai lektorius pasakė, kad kiekvienas galime daryti, tai ko iš tikro norime, ir viena mergina pasakė, kad gi neįmanoma, kaip čia taip.. Supratau, kaip mano požiūris į gyvenimą skiriasi nuo kitų žmonių :)

Tam kartui tiek. Mėgaukitės pavasariu :))

Apie tobulumą

Tobulumas būna visoks. Tobulas darbas, tobula gyvenama vieta, asmenininis tobulumas, tobulas filmas, tobuli pusryčiai. Gan vartotinas žodis ir pritaikomas beveik viskam. Nors neteko girdėti, tarkim, kad kas nors pasakytų "tobulas kasos čekis". Nors tikriausiai ir taip kas nors yra pasakęs. Bet šian rašysiu ne apie kasos čekius, ir ne apie tušinukus ar pusryčius. Apie tobulumo ieškojimą antroje pusėje ir apskritai apie žodžio tobulybė pritaikymą ir supratimą, šnekant apie antrąsias puses.

Reiktų pradėti nuo to, kaip apskritai yra suprantama tobula antra pusė. Kiek teko šnekėtis su žmonėm, dažniausiai jie tai apibrėžia gan panašiai. Pasak jų, tobulumas, tai kai kitas žmogus tiek išvaizda, tiek charakteriu yra toks, apie kokį tik galėtum pasvajoti (taip pat dauguma jų sako, kad neieško tobulybės ir tuo pačiu turi susikūrę sąrašą, kokias savybes, išvaizdą ir t.t. turėtų jų tobula antra pusė). Tačiau, tenka girdėti gan piktų ir kritiškų nuomonių, šiuo klausimų, pradedant tuo, kad neverta ieškoti tobulybės, nes jos nėra, baigiant tuo, kad su tobulu žmogu neįdomu, nes gi jis tobulas, nėra jokių trukumų, viskas su juo turėtų būti puiku ir t.t. 

Kitas variantas, kai prasideda santykiai, ir vienam iš asmenų pradeda atrodyti, kad jo antra pusė yra tobula, ir būtent tai, ko jis/ji visada norėjo.. Čia irgi bjauroka. Nes tokiu atveju savo antrai pusei neleidi padaryti nė vienos menkiausios klaidos, ir išsikeli dar didesnius reikalavimus. Pačiam yra buvę taip, jog net du žmonės pasakė man, kad aš esu tobulas. Po to viskas labai greitai baigėsi. Kodėl? Tiek dėl tų merginų lūkesčių, tiek dėl sukelto spaudimo man pačiam. Įsivaizduokit, kaip elgsitės sužinoję, kad jumis laiko tobulu? Nebe taip, kaip anksčiau, o mėginsite ir toliau palaikyti tokį įvaizdį. Ir tokie veiksmai iš anksto pasmerkti žlugimui. Ir tada žmonės praranda tikėjimą tobulumu, ir taip pat sako, kad tobulybių nebūna, jos dingsta, pabosta ir t.t.

Mano nuomone, žmonės tobulybę suvokia visiškai ne taip. Jie sako, kad jie nenori tobulybės, kad ji jiems atsibosta, su ja neįdomu, nes viskas vyksta, kaip tu nori, kaip tu įsivaizdavai, jokių pykčių, nieko.. Čia kabliukas. Tobulybė negali atsibosti. Nes tai tobulybė. Iš tobulos antros pusės tu visko gauni tiek, kiek tau ir reikia. Tu gauni dalį džiaugsmo, dalį pykčio, tave stebina būtent tiek, kiek tu nori ir t.t. Tikroji tobulybė tave tenkins taip, kad tu net negalėsi pagalvoti, jog tai yra tobulumas (argi galvosi, kad žmogus tobulas, jei su juo pykstiesi), bet tu niekada nenorėsi nieko keisti, nes būtent tiek pykčio tau ir reikia. Tobulumas negali atsibosti, jis net negali sukelti tokios minties, nes tai ir yra tobulumas. Dar sykį pasikartosiu, žmonės nesupranta, kas yra tobulumas. Jie jį įsivaizduoja kaip tam tikrą savybių ir išvaizdos rinkinį, kurį susiformuoja iš aplinkos (matė serialą, draugė pasakojo, skaitė kur nors ar pnš.). Taip pat tobulumo nepajusi per trumpą laiką. Nežinau, kiek reikia, bet tikrai reikia skaičiuoti ne mėnėsiais, reikia minimum metų ar daugiau.. :)

Asmeniškai tobulybės idealo neturiu. Net mėgindamas kitiems žmonėms apibrėžti, kas man yra tobulybė, stipriai susifailindavau. Sugebu paminėti kelias savybes, galiu sugalvoti šiek tiek daugiau, bet tuo ir pasibaigia. Todėl, kad mano tobulybės suvokimas yra toks :)

Nesugalvotas pavadinimas

Nežinau, kaip pradėti rašyti blogą. Tai net sudėtingiau, negu sugalvoti pavadinimą :) Nesenai praėjo nauji metai. Kartu su milijono žmonių, milijonu pažadų. Nesigilinsiu į tai, verta tai daryti, ar ne. Tiesą sakant, pastaruoju metu galvoju, kad jei nori kažką pradėti, tai pradėk iš karto, o ne po tam tikros dienos. Bet kiekvienam savo. Yra ir man tekę prisižadėti įdomių dalykų. 2012 metais. Dabar, praėjus kiek laiko, galiu pažiūrėti, kaip man tai pavyko :)

Pirmasis pažadas buvo pradėti rašyti blogą. Tiesą sakant, rašiau jį ir iki šiol.. Ną, išskyrus praėjusius penkis mėnėsius. Per metus sukrapsčiau net 17 įrašų. Pavadinčiau tai lb produktyviu rašymu, ir sakyčiau, kad man tai itin puikiai pavyko.
Antrasis pažadas buvo - "Tobulintis derybose ir viešuose pristatymuose". Čia jau galiu ir pasidžiaugti. Teko tapti vienos studentiškos organizacijos vadovu, kuriuo beje būsiu dar mėnėsį. Patirties šiais klausimais įgavau didžiulės. Nors manau prieš tūkstantinę auditoriją visdar bijočiau kalbėti :)
Trečiasis pažadas buvo vienas svarbiausių. Visą gyvenimą turėdavau labai daug nereikalingų minčių, kaip kad, o kas bus, jei bus taip, ar įvyks viskas ne taip, o kitaip.. Minčių, kurių tiesą sakant nereikėdavo. Su šiuo pažadu pilnai nesusitvarkiau. Kai kuriose srityse sekasi puikiai, tačiau kai kuriose tik blogiau :)
Toliau seka didžioji gėda. Žadėjau, dažniau prisiminti tėvus, ir dažniau bendrauti su jais. Deja, tačiau sekasi ne taip gerai, kaip norėčiau. Nors tikrai stengiuos
Pusantrų metų studentų bendrabuty gyvenau su kambariokais, kurie švelniai tariant nebuvo patys nuostabiausi. Tačiau lb sunkiai sekėsi rasti kitą gyvenamąją vietą. Ką sau ir prisižadėjau. Pavyko puikiai. Gyvenu ten, kur man tikrai patinka.
Anksčiau būdavo periodai, kai būdavau visiškas pozityvas, ir viskas man visad būdavo gerai. Tą ir pasižadėjau, toliau tokiu būti. Deja, stipriai nepavyko, ir kartais pagalvoju, kad net apsivertė aukštyn kojom. Tai susiję ir su trečiu punktu. Tačiau, tai, kad neesu pozityvas nereiškia, kad esu ir pesimistas. Toks tikrai neesu :)
Bei paskutinis pažadas, išmokti klausytis. Pavyksta kaip kada. Kartais norisi pačiam pašnekėti ir pertraukti kitą. Bet lėėėėėtas progresas yra. :)

Visumoj, sakyčiau 4,5/7. Ne taip ir blogai :))

O ką pasižadėjau sau šiemet? Kiek pamenu nieko. Ir šitie pažadai, tiesą sakant.. Jie nebuvo tiek pažadai, kiek tiesiog mintys, kurias išreiškiau aiškiai, jei taip galim sakyti ant popieriaus. Kad prisiminčiau. Ką turiu nuveikti. ;]