Susidūriau su gan įdomia situacija. Neseniai nuėjau dalyvauti į vienus mokymus.. Viskas kaip ir ok, praėjom pirmą etapą, pakliuvom į antrą.. Esu išrinktas komandos vadovu, gauta užduotis, apie kurios įgyvendinimą suprantu tikrai puikiai, ir žinau, kad galėčiau gan lengvai suvadovauti tam, nes turiu reikiamų žinių ir praktikos. Komanda taip pat motyvuota, viskas perfect vienu žodžiu.
Dabar truputį nukrypimas : mėgstu serialą "How i met your mother". Nuoširdžiai visus aštuonis sezonus pražiūrėjau. Ir vienoj serijoj palietė įdomią temą, apie kurią nebuvau pagalvojęs. Kad visada yra žodelis "Bet". Tarkim, jums pristatinėja kokį žmogų, koks jis fainas, nerealus, tobulybė.. Ir tada geriau paklausti: ...bet? Ok, nukrypimas baigėsi, grįžtu prie temos.
Bet. Visiškai netikiu renginio idėja. Visiškai neturiu motyvacijos. Totaliai kritiškai žiūriu į organizatorius ir šių mokymų "prizą", ir į jų taikymus metodus.
Ne tiek mažai ir bet, ane? Kas keisčiausia, kad esu vienas iš didžiosios dalies mažumos manyčiau, kuriuos rengėjai ne motyvavo, o demotyvavo. Įdomi situacija. Labai ilgai galvojau, ką daryti, ar toliau dirbti, ir galvoti, kad aš galbūt klystu, ir viskas čia bus ok, faina, ir tobula, ar tiesiog mesti viską. Nusprendžiau, kad nereikia būti savanaudžiu, komandos valdymą perduoti kažkam kitam, ir padėti tiek, kiek reikės komandai, žinant, kad pačiam šį kartą naudos iš to nebus jokios. Nes nuvilti žmones negražu :)
O db prie esmės. Ne pirmą kartą tokia situacija, kad man kažkas nepatinka, ir nemotyvuoja, kai kitiems viskas ok. Klausimas, kodėl? Turiu dvi versijas. Viena iškelsiu šiandien, kitą aprašysiu kitą kartą, nes čia jau gausis romanas. Ok, prie savybės. Turiu labai stiprų kritinį mastymą. Labai atsirenku kuo tikėti, kuo ne, ir niekuo netikiu vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, būna žmonių, kurie pažiūrėję pora dokumentinių filmų, įsikala tai į galvą, ir visiems viską aiškina, kad yra būtent taip (kažkada dėstytoja pasakė, kad lietuvių bruožas, perskaityti vieną knygą, ir ja tikėti, ir viską taip daryti). Jog aiškinčiau taip užtikrintai kaip jie, turėčiau peržiūrėt gal 20 dokumentinių filmų, apgalvoti, susidaryti savo nuomonę, paremta truputį iš kiekvieno, ir tada galėčiau. Tas pats ir su žiniasklaidos rašliavom, knygom, ir t.t. Mane sunku įtikinti tikėti kažkieno tiesa, jei taip galim dramatiškai išsireikšti.
Atrodo labai gera savybė. Ar tikrai? Pagalvokim, jei jos neturėčiau. Būčiau fainas visuose darbuose, nematyčiau, kad čia kažkas gali neišeiti, negalvočiau, kad beprasmiškai eikvoju laiką, mane būtų itin lengva užmotyvuoti darbam, ir tikėti, kad ou jėėė, geras, aš dalyvauju mokymuose, kaip fainaaaaa, gal gausiu darbą, reik į fb papostinti!!! Perdedu, bet esmė tokia. Kartais be tokio požiūrio šiek tiek lengviau gyventi. O gal klystu?
P.s. Nemaišykit kritiškumo su pesimizmu. Aš užkietėjęs optimistas.
Pažystamas jausmas, ir kaip tik dėl tų pačių mokymų.. Pyktis ėmė kodėl kiti jaučia tokį įkvėpima ir norą ten dalivauti, o aš ne... :| O atsakant į tavo klausimą, manau, kad ne, nelengviau. Kritinis mąstymas padeda atsirinkti, o tai ypač svarbu, kai dabar tiek daug galimybių ir informacijos. Ir kritinis mąstymas leidžia tapti "savim", nuspręsti kas tau iš tikrųjų patinka (nes yra didelis skirtumas tarp to, kas tu noretum, kad tau patiktų ir to kas iš tiesų patinka). Manau, kritiškumas gerina gyvenimo kokybę, nes tu neplauki pasroviui,o renkiesi.
AtsakytiPanaikintiNatūralu, R. Tiesiog kiekvienam patinka skirtingi dalykai, kiekvienas nori kitokios veiklos. Aš iš pradžių irgi tikėjau jų idėja, bet atsirado dalykų, kurie man priimtini, o kitiems jie nekliūva. Žiūrim iš savo pusės :) Man pikta būna, kai žmonės tau sako: "kaip tu gali to nenorėti, juk čia taip faina". Būtent dėl tos priežasties niekam niekad nekišau SA, tik vieną kartą pasiūlydavau :)
AtsakytiPanaikintiAš vat nesutiksiu su tavim, ir liksiu prie nuomonės, kad lengviau. Turėdamas kritinį mąstymą, gyvensi kokybiškiau, bet tikrai nelengviau, nes dažnai turėsi daug abejonių. Neturėdamas to mąstymo, gyvensi paprastai, ir dėl nieko neabejosi. Ir nors iš šono atrodys, kad to, kuris turi gyvenimas geresnis, bet tas žmogus, kuris jos neturi apie tai tiesiog nesusimąstys. Tikiuos suprantamai parašiau. :D
O dėl plaukimo pasroviui, tai kaip tik antroji dalis, apie ką rašysiu :)
Joo, tiksliai, įtikinai. Tik dabar suvokiau, kad iš tikrųjų neįsigilinau į klausimą, rašiau, kas lyg ir racionaliau atrodo, o žiūrint iš lengvumo pusės, tai tavo tiesa, iš tikrųjų pačiam žmogui tai tik sunkamas..
AtsakytiPanaikinti