Apie pripratimą

Kažkaip šian susimąsčiau, kad jau gerą mėnėsį nebesiklausau muzikos per ausines, ir tik retkarčiais per kompą. Ta prasme nebėr problemos būti be muzikos. Situacija tokia susiklostė todėl, kad senas telefonas sugedo, o naujo kolkas nenusipirkau. Ir jau toks sėdžiu, prisimąstęs filosofinių dalykų, kad prie kiekvieno dalyko yra tiktai įprantama, kad laisvai galim ir be jo gyventi, ir viskas tik galvoj ir t.t. Nu taip protingai užsimąsčiau.

Ir tada nusprendžiau užsidėti ausines ir pasiklausyti muzikos.

 Mhm.. Visos mintys, kad pripratimas tiks iliuzija, galvoj ir t.t. dingo. Pirma daina pasileidau (pas mane ausinės tikrai neblogos, plius kompe garsą normaliai susitvarkiau), ir sėdžiu jau visas išsišiepęs, ir susimąstęs, kaip man kuo greičiau reikia telefono, kad galėčiau visur jos klausyti. Kažkaip lengvai pasidaviau..

P.s. Kodėl taip būna? Šiuo metu turėčiau rašyti ne blogą, o esė. Niekada matyt nesuprasiu.