Apmąstymų metas

Man labai patinka traukiniai. Nežinau kodėl. Jais važinėju turbūt.. Nuo 8 klasės. Žinoma, ne itin reguliariai, ne itin dažnai. Nuo 8 iki 11 klasės maršrutas mano iš viso užtrukdavo tik vieną valandą. Šiuo metu šiek tiek ilgiau, beveik 5. Pats tas pamąstymui apie gyvenimą, arba pamąstymui, kaip nekenti šalia sėdinčio kaimyno, nes jis smirda, geria, arba nemėgsti vaikų, nes jie šaukia ir klykia, arba nemėgsti šiaip ko nors, kas atsisėdo šalia ir sugadino tokią gera kelionę. Santykis sakyčiau 50 ant 50 :] Taip pat patinka, nes retkarčiais yra proga susipažinti su įdomiais žmonėm. Jei yra nuotaika kalbėti. Pamenu, kaip išlošiau kažkada alaus iš vienos panos kelionėj, bet taip ir neparašiau.. Ją matyt db graužia sąžinė, kad kažkam skolinga tokį dalyką.. :]

Bet labiausiai patinka apmąstymų traukiniai. Tam tereik visai nedaug – minimalaus kiekio žmonių, ir savotiškos nuotaikos. Ir kad nieks šalia nesedėtų. Db sėdžiu užsiokupavęs atskirą kupė, todėl man visai gerai.

Su kuo man asocijuojasi traukiniai? Su kelione namo. Iš tiesų ten grįžtu tik dėl kelių žmonių. Daugiau ten nieko nepamečiau. Bet tie keli yra pakankama ir labai rimta priežastis. Taip pat vienas iš labiausiai mėgiamų jausmų, tai grįžimas į Klaipėda ir išlipimas stoty. Baisiai geras jausmas eiti, ir kvėpti uostamiesčio orą (iš tiesų tai būna traukinių kvapas, nes visgi stotis, bet tarkim). Tiesą sakant, šiuo metu nesugalvoju, su kuo dar. Mėgstu važiuot vienas, tai tikrai ne su kompanija. Ir tikrai ne su vaizdas pro langą.. Gražu, bet įprasta. Tiesą sakant, nesugalvoju db su kuo :]

O daug kam asocijuojas su stotim – išsiskyrimo ar susitikimo  vieta. Net nežinau, kieno dažniau? Matyt vienodai. Ir liūdesio, ir džiaugsmo vieta. Asmeniškai? Matyt džiaugsmo. Nes neteko iškeliaut kažkur ilgam, atsisveikinant, ir žinant, kad baisiai ilgai nematysiu sau svarbaus žmogaus. Teko tik atkeliauti pas kažką, su kuo malonu susitikti :]

Ką noriu pasakyti šiuo įrašu? Nieko. Nebent, kad man apmąstymų metas.. O kai toks galėčiau rašyt, rašyt.. :]