Apmąstymų metas

Man labai patinka traukiniai. Nežinau kodėl. Jais važinėju turbūt.. Nuo 8 klasės. Žinoma, ne itin reguliariai, ne itin dažnai. Nuo 8 iki 11 klasės maršrutas mano iš viso užtrukdavo tik vieną valandą. Šiuo metu šiek tiek ilgiau, beveik 5. Pats tas pamąstymui apie gyvenimą, arba pamąstymui, kaip nekenti šalia sėdinčio kaimyno, nes jis smirda, geria, arba nemėgsti vaikų, nes jie šaukia ir klykia, arba nemėgsti šiaip ko nors, kas atsisėdo šalia ir sugadino tokią gera kelionę. Santykis sakyčiau 50 ant 50 :] Taip pat patinka, nes retkarčiais yra proga susipažinti su įdomiais žmonėm. Jei yra nuotaika kalbėti. Pamenu, kaip išlošiau kažkada alaus iš vienos panos kelionėj, bet taip ir neparašiau.. Ją matyt db graužia sąžinė, kad kažkam skolinga tokį dalyką.. :]

Bet labiausiai patinka apmąstymų traukiniai. Tam tereik visai nedaug – minimalaus kiekio žmonių, ir savotiškos nuotaikos. Ir kad nieks šalia nesedėtų. Db sėdžiu užsiokupavęs atskirą kupė, todėl man visai gerai.

Su kuo man asocijuojasi traukiniai? Su kelione namo. Iš tiesų ten grįžtu tik dėl kelių žmonių. Daugiau ten nieko nepamečiau. Bet tie keli yra pakankama ir labai rimta priežastis. Taip pat vienas iš labiausiai mėgiamų jausmų, tai grįžimas į Klaipėda ir išlipimas stoty. Baisiai geras jausmas eiti, ir kvėpti uostamiesčio orą (iš tiesų tai būna traukinių kvapas, nes visgi stotis, bet tarkim). Tiesą sakant, šiuo metu nesugalvoju, su kuo dar. Mėgstu važiuot vienas, tai tikrai ne su kompanija. Ir tikrai ne su vaizdas pro langą.. Gražu, bet įprasta. Tiesą sakant, nesugalvoju db su kuo :]

O daug kam asocijuojas su stotim – išsiskyrimo ar susitikimo  vieta. Net nežinau, kieno dažniau? Matyt vienodai. Ir liūdesio, ir džiaugsmo vieta. Asmeniškai? Matyt džiaugsmo. Nes neteko iškeliaut kažkur ilgam, atsisveikinant, ir žinant, kad baisiai ilgai nematysiu sau svarbaus žmogaus. Teko tik atkeliauti pas kažką, su kuo malonu susitikti :]

Ką noriu pasakyti šiuo įrašu? Nieko. Nebent, kad man apmąstymų metas.. O kai toks galėčiau rašyt, rašyt.. :]

Nesugalvojau pavadinimo

Susidūriau su gan įdomia situacija. Neseniai nuėjau dalyvauti į vienus mokymus.. Viskas kaip ir ok, praėjom pirmą etapą, pakliuvom į antrą.. Esu išrinktas komandos vadovu, gauta užduotis, apie kurios įgyvendinimą suprantu tikrai puikiai, ir žinau, kad galėčiau gan lengvai suvadovauti tam, nes turiu reikiamų žinių ir praktikos. Komanda taip pat motyvuota, viskas perfect vienu žodžiu.
 Dabar truputį nukrypimas : mėgstu serialą "How i met your mother". Nuoširdžiai visus aštuonis sezonus pražiūrėjau. Ir vienoj serijoj palietė įdomią temą, apie kurią nebuvau pagalvojęs. Kad visada yra žodelis "Bet". Tarkim, jums pristatinėja kokį žmogų, koks jis fainas, nerealus, tobulybė.. Ir tada geriau paklausti: ...bet? Ok, nukrypimas baigėsi, grįžtu prie temos.
Bet. Visiškai netikiu renginio idėja. Visiškai neturiu motyvacijos. Totaliai kritiškai žiūriu į organizatorius ir šių mokymų "prizą", ir į jų taikymus metodus.
Ne tiek mažai ir bet, ane? Kas keisčiausia, kad esu vienas iš didžiosios dalies mažumos manyčiau, kuriuos rengėjai ne motyvavo, o demotyvavo. Įdomi situacija. Labai ilgai galvojau, ką daryti, ar toliau dirbti, ir galvoti, kad aš galbūt klystu, ir viskas čia bus ok, faina, ir tobula, ar tiesiog mesti viską. Nusprendžiau, kad nereikia būti savanaudžiu, komandos valdymą perduoti kažkam kitam, ir padėti tiek, kiek reikės komandai, žinant, kad pačiam šį kartą naudos iš to nebus jokios. Nes nuvilti žmones negražu :)
O db prie esmės. Ne pirmą kartą tokia situacija, kad man kažkas nepatinka, ir nemotyvuoja, kai kitiems viskas ok. Klausimas, kodėl? Turiu dvi versijas. Viena iškelsiu šiandien, kitą aprašysiu kitą kartą, nes čia jau gausis romanas. Ok, prie savybės. Turiu labai stiprų kritinį mastymą. Labai atsirenku kuo tikėti, kuo ne, ir niekuo netikiu vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, būna žmonių, kurie pažiūrėję pora dokumentinių filmų, įsikala tai į galvą, ir visiems viską aiškina, kad yra būtent taip (kažkada dėstytoja pasakė, kad lietuvių bruožas, perskaityti vieną knygą, ir ja tikėti, ir viską taip daryti). Jog aiškinčiau taip užtikrintai kaip jie, turėčiau peržiūrėt gal 20 dokumentinių filmų, apgalvoti, susidaryti savo nuomonę, paremta truputį iš kiekvieno, ir tada galėčiau. Tas pats ir su žiniasklaidos rašliavom, knygom, ir t.t. Mane sunku įtikinti tikėti kažkieno tiesa, jei taip galim dramatiškai išsireikšti.
Atrodo labai gera savybė. Ar tikrai? Pagalvokim, jei jos neturėčiau. Būčiau fainas visuose darbuose, nematyčiau, kad čia kažkas gali neišeiti, negalvočiau, kad beprasmiškai eikvoju laiką, mane būtų itin lengva užmotyvuoti darbam, ir tikėti, kad ou jėėė, geras, aš dalyvauju mokymuose, kaip fainaaaaa, gal gausiu darbą, reik į fb papostinti!!! Perdedu, bet esmė tokia. Kartais be tokio požiūrio šiek tiek lengviau gyventi. O gal klystu?
P.s. Nemaišykit kritiškumo su pesimizmu. Aš užkietėjęs optimistas.

Apie pripratimą

Kažkaip šian susimąsčiau, kad jau gerą mėnėsį nebesiklausau muzikos per ausines, ir tik retkarčiais per kompą. Ta prasme nebėr problemos būti be muzikos. Situacija tokia susiklostė todėl, kad senas telefonas sugedo, o naujo kolkas nenusipirkau. Ir jau toks sėdžiu, prisimąstęs filosofinių dalykų, kad prie kiekvieno dalyko yra tiktai įprantama, kad laisvai galim ir be jo gyventi, ir viskas tik galvoj ir t.t. Nu taip protingai užsimąsčiau.

Ir tada nusprendžiau užsidėti ausines ir pasiklausyti muzikos.

 Mhm.. Visos mintys, kad pripratimas tiks iliuzija, galvoj ir t.t. dingo. Pirma daina pasileidau (pas mane ausinės tikrai neblogos, plius kompe garsą normaliai susitvarkiau), ir sėdžiu jau visas išsišiepęs, ir susimąstęs, kaip man kuo greičiau reikia telefono, kad galėčiau visur jos klausyti. Kažkaip lengvai pasidaviau..

P.s. Kodėl taip būna? Šiuo metu turėčiau rašyti ne blogą, o esė. Niekada matyt nesuprasiu.